Nacionalinio miškų susitarimo metu šešios sektorinės grupės: Prigimtinės kultūros ir kultūros paveldo, Nemedieninės miško ekonomikos, Turizmo ir rekreacijos miškuose, Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio, Miško ekologijos ir biologinės įvairovės bei Bendruomenių – apjungė ir išgrynino savus pasiūlymus miškų ateičiai. Taip gimė pirmieji „Girių spiečiaus“ pamatiniai priesakai.

1. Gamtos apsaugai skirti miškai užima pakankamus plotus ir užtikrina realią vertybių apsaugą bei atsikūrimą.

• Bent 30 % miškų skirti ekosistemų apsaugai.
• Saugomų teritorijų miškuose vykdomos tik saugojimo ir atkūrimo tikslus atitinkančios ūkinės priemonės gamtiškosios miškininkystės principais (privačiuose miškuose šis siekis įgyvendinamas palaipsniui per išpirkimą ir kompensacijas).
• Bent 10 % Lietuvos miškų virsta sengirėmis, kurių apsaugą užtikrina rezervato statusas.
• Užtikrinama visų sengirės bruožų turinčių miško fragmentų, esamų bei potencialių kertinių miško buveinių teisinė ir faktinė apsauga.
• Visuose miškuose (ne tik saugomuose) nevykdomi ūkiniai darbai paukščių perėjimo ir jauniklių auginimo metu (kovo-rugpjūčio mėn), užtikrinama visų saugomų rūšių tinkama apsauga.

2. Miškų politika įgalina miškus švelninti klimato krizę ir prisitaikyti prie klimato kaitos padarinių, kartu užtikrindama, kad klimato krizės sprendiniai derėtų su biologinės įvairovės krizės valdymo sprendiniais.

• Didinamas CO₂ kaupimas miškuose, CO₂ kaupiant ir brandžiuose bei senėjančiuose miškuose, įskaitant dirvožemyje ir podirvyje. Brandūs miškai saugomi, veisiami nauji miški.
• Prisitaikant prie klimato kaitos padarinių, formuojami daugiarūšiai ir įvairiaamžiai medynai, ypač šalia gyvenviečių.
• Klimato kaitos krizės valdymo sprendiniai derinami su biologinės įvairovės išsaugojimu.
• Taikoma visapusiškai CO₂ išskyrimą ir sugėrimą miškų ekosistemose bei medienos produktuose apskaičiuojanti metodika. Formuojant miškų politiką atsižvelgiama į šiuos rodiklius.

3. Didėja socialinio prioriteto miškų plotai ir jų teikiamos naudos.

• Bent 20 % miškų papildomai skiriami socialiniams, rekreaciniams, kultūriniams ir dvasiniams poreikiams.
• Užtikrinama visuomenės teisė lankytis visuose miškuose, išskyrus griežtos apsaugos rezervatus, visuomenei sudaryta galimybė gauti informaciją apie miškuose esantį gamtos ir kultūrinį paveldą.
• Saugomi ne tik kultūros ir gamtos paveldo objektai, bet ir jų fizinė bei vizualinė aplinka.
• Prie gyvenviečių, miestų, urbanizuotose teritorijose augantys miškai tvarkomi gerinant mikroklimatą ir rekreacinės aplinkos kokybę, atsisakant plynų kirtimų, išlaikant nuolatinę medynų dangą.

4. Plėtojama ir stiprinama nemedieninė miškų ekonomika.

• Sudaromas nemedieninės ekonomikos vystymo planas, sukuriamos sąlygos ekoturizmo, miško terapijos, žoliavimo bei bitininkystės miškuose ir kitoms alternatyvioms su miško naudojimu susijusioms ekonominėms veikloms.
• Lietuva tampa sveikatinimo miškuose ir gamtinio turizmo lydere Europoje.
• Kirtimų apimtys Lietuvoje palaipsniui mažėja. Mediena naudojama taupiai: mažinamas rąstų eksportas, medienos produktai tarnauja ilgai, taisomi, kiek galima daugiau kartų pernaudojami ir perdirbami.

5. Miškų politika formuojama ir vykdoma remiantis visapusiškomis mokslo žiniomis, informuojant ir įtraukiant visuomenę.

• Visuomenė gali laisvai ir patogiai gauti informaciją apie miškų būklę, planuojamus ir vykdomus miško kirtimus ir kitas miškuose vykdomas veiklas, o taip pat – dalyvauti su miškais susijusių sprendimų priėmime.
• Miškų tvarkymas planuojamas įvertinus ekologinius, socialinius ir ekonominius aspektus, tvarkymo dokumentus rengia atestuoti visų trijų sričių žinių turintys specialistai.
• Miškai vystomi orientuojantis į ilgalaikę perspektyvą. Didėja šalies miškingumas, daugėja įvairiarūšių, įvairiaamžių miškų, jie formuojami ten, kur jų labiausiai trūksta ir kur jie teikia didžiausią ekologinę naudą, stiprina šalies gamtinį karkasą ir užtikrina kraštovaizdžio geoekologinį stabilumą.