Miškų įstatymas vis dar lieka lentų įstatymu: „Girių spiečius“ ragina taisyti projektą
„Girių spiečiaus“ organizacijos kreipėsi į Seimo Aplinkos apsaugos komitetą ir Aplinkos ministeriją, ragindamos iš esmės tobulinti Miškų įstatymo projektą. Organizacijos siūlo remtis Aplinkosaugos koalicijos konkrečiais pasiūlymais ir įtvirtinti realią miškų apsaugą, gamtiškąją miškininkystę bei prasmingą visuomenės dalyvavimą priimant sprendimus dėl miškų.
KREIPIMASIS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS MIŠKŲ ĮSTATYMO PROJEKTO (NR. XIVP-3933) TOBULINIMO, UŽTIKRINANT NACIONALINIO MIŠKŲ SUSITARIMO IR SEIMO REZOLIUCIJOS ĮGYVENDINIMĄ
LR Seimo Aplinkos apsaugos komitetui
LR Aplinkos ministerijai
Mes, „Girių spiečiaus“ organizacijos, raginame Lietuvos Respublikos Seimo Aplinkos apsaugos komitetą ir Aplinkos ministeriją iš esmės tobulinti Lietuvos Respublikos miškų įstatymo Nr. I-671 pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIVP-3933, atsižvelgiant į Aplinkosaugos koalicijos 2026 m. gegužės 4 d. pateiktas pastabas ir pasiūlymus dėl Miškų įstatymo bei su juo susijusių teisės aktų projektų.
Šios pastabos yra esminės, nes jomis siekiama įgyvendinti Nacionaliniame miškų susitarime (NMS) pasiektus kompromisus ir Lietuvos Respublikos Seimo rezoliucijoje „Dėl miškų politikos“ įtvirtintus įsipareigojimus, užtikrinant tinkamą ekologinių, socialinių, kultūrinių ir ekonominių miškų funkcijų pusiausvyrą.
„Girių spiečius“ aktyviai pradėjo veikti po NMS. Palaikančios organizacijos ir mokslininkai, pilietinė visuomenė, nuosekliai teikė kreipimusis, raštus, siūlymus ir mokslines įžvalgas, rengė kampanijas ir ragino keisti nusistovėjusią miškų politiką, kurioje miškas pernelyg dažnai traktuojamas kaip medienos išteklių sandėlis, o ne gyva ekosistema, atliekanti daugybę ekologinių, socialinių, kultūrinių ir ekonominių funkcijų.
Nepaisant šių pastangų, dabartinis įstatymo projektas išlaiko į medienos gamybą ir intensyvų ūkinį miškų naudojimą orientuotą miškininkystės modelį. Nors įtraukiama naujų sąvokų ir numatomi tam tikri pokyčiai, įstatymo projektas nepakankamai užtikrina biologinės įvairovės apsaugą, natūralių miško procesų tęstinumą, miškų rekreacinę ir kultūrinę vertę bei galimybes plėtoti nemedieninę miškų ekonomiką. Taip Aplinkos ministerija neužtikrina, kad miškų politika atlieptų visos visuomenės interesus ir konstitucinę valstybinių miškų paskirtį tarnauti visuomenės gerovei.
Todėl raginame teisėkūros procese neapsiriboti kosmetiniais pakeitimais, o įtvirtinti aiškius, įpareigojančius sprendimus, kurie užtikrintų NMS ir Seimo rezoliucijos įgyvendinimą.
Kviečiame tobulinant Miškų įstatymo projektą įtvirtinti šias pamatines nuostatas, kurias konkrečiais pasiūlymais Aplinkosaugos koalicija išdėstė 2026 m. gegužės 4 d. rašte dėl Miškų įstatymo bei su juo susijusių teisės aktų projektų:
1. Miškų politika turi užtikrinti visas miško vertes, o ne vien medienos gamybą.
Įstatyme turi būti įtvirtintas daugiafunkcis miškų valdymas, lygiavertiškai atsižvelgiant į ekologinius, socialinius, kultūrinius, ekonominius medieninius ir nemedieninius miškų interesus. Gamtiškosios miškininkystės principai negali likti vien rekomendaciniai – jie turi tapti privalomu pagrindu ūkininkaujant apsauginių funkcijų (III grupės) miškuose. Valstybinių miškų urėdija privalo tai įgyvendinti sparčiau, ypač valstybiniuose saugomų teritorijų miškuose.
2. Miškų grupių sistema turi užtikrinti realią ir pakankamą miškų apsaugą.
Miškų grupių perskirstymas turi būti teisiškai įpareigojantis, o ne paliekamas vien aiškinamajame rašte nurodytiems ketinimams: I, II ir III grupių miškai turi sudaryti ne mažiau nei 30 proc. visų šalies miškų. IIA grupei turi būti priskirti visi Nacionalinių parkų valstybinėje žemėje esantys miškai, o kitose saugomose teritorijose valstybiniai ne I ir II gr. miškai turi tapti bent III gr. Bent 10 proc. tapti sengirėmis – griežtai saugomais miškais. Įstatyme taip pat būtina sudaryti galimybes miškus priskirti aukštesnės apsaugos grupėms atsižvelgiant į jų ekologinę, socialinę ir kultūrinę vertę, įskaitant vertingus miškus už saugomų teritorijų ribų.
3. Kirtimų reguliavimas turi atitikti miškų funkcinę paskirtį.
Ekologinio ir socialinio prioriteto (IIA ir IIB grupių) miškuose turi būti užtikrinta apsauga nuo intensyvių pagrindinių kirtimų. Apsauginiuose (III gr.) miškuose būtina įtvirtinti nuolatinės dangos gamtiškosios miškininkystės principų taikymą, atsisakant plynųjų ir supaprastintų atvejinių kirtimų. Kirtimų ribojimai turi būti veiksmingi, o ne sudaryti sąlygas greta viena kitos iškertamomis biržėmis pakeisti jaunuolynais dideles miško teritorijas.
4. Miškų valdymas turi atspindėti visuomenės interesų įvairovę.
Įstatyme būtina nustatyti aiškias valstybės institucijų ir valstybinių miškų valdytojų pareigas saugoti gamtines bei kultūrines vertybes, plėtoti nemedienines miškų funkcijas ir bendradarbiauti su vietos bendruomenėmis bei kitomis suinteresuotomis visuomenės grupėmis. Turi būti sukurtas veiksmingas dialogo ir tarpininkavimo mechanizmas, leidžiantis visuomenei dalyvauti priimant sprendimus dėl valstybinių miškų apsaugos, naudojimo bei tartis su privačiais miškų savininkais dėl miškų išpirkimo ar apsaugos sutarčių.
5. Miškų būklės stebėsena turi apimti ne tik medienos išteklius, bet ir visą miško ekosistemų būklę.
Būtina užtikrinti išsamią, objektyvią ir reguliarią miškų būklės stebėseną, apimančią biologinę įvairovę, ekosistemų atsparumą, apsaugines funkcijas, socialinę naudą, medienininę ir nemedieninę ekonomiką. Jos pagrindu turi būti rengiamos ir visuomenei skelbiamos išsamios miškų būklės ataskaitos, leidžiančios vertinti ne tik medienos išteklių kaitą, bet ir realų miškų ekologinių bei socialinių funkcijų išsaugojimą.
6. Miškų planavimas turi būti skaidrus, įtraukus ir užtikrinantis visuomenės dalyvavimą.
Visuomenė turi turėti realią galimybę dalyvauti priimant sprendimus dėl miškų grupių nustatymo, miškotvarkos planavimo ir kirtimų. Tam būtina užtikrinti savalaikį informacijos prieinamumą, prasmingas konsultacijas ir aiškias procedūras, leidžiančias įvertinti visuomenės pateiktus argumentus prieš priimant sprendimus, turinčius ilgalaikį poveikį miškams ir jų artimai aplinkai.
Šie reikalavimai nėra pavieniai pageidavimai. Jie atspindi tarpusavyje susijusius sprendimus, būtinus tam, kad Miškų įstatymas taptų pagrindu šiuolaikinei ir visuomenės interesus atliepiančiai miškų politikai. Aplinkosaugos koalicijos pateiktos pastabos siūlo konkrečius įstatymo straipsnių pakeitimus, kuriais siekiama šiuos principus paversti teisiškai įpareigojančiomis normomis.
Nepriimtina, kad visuomenės, mokslininkų ir suinteresuotų organizacijų dalyvavimu pasiekti susitarimai liktų deklaracijomis, o juos įgyvendinantys sprendimai būtų atidedami arba susiaurinami iki minimumo. Miškų įstatymas turi nustatyti aiškias valstybės pareigas išsaugoti miškų ekologines, socialines ir kultūrines vertes bei užtikrinti atsakingą miškų naudojimą dabarties ir ateities kartoms.
Visuomeninis judėjimas „Girių spiečius“ ragina, kad Aplinkosaugos koalicijos pasiūlymai būtų laikomi būtinu pagrindu tobulinant Miškų įstatymo projektą, o Seimo Aplinkos apsaugos komitetas užtikrintų, kad galutinis įstatymo tekstas realiai įgyvendintų NMS ir Seimo rezoliucijos nuostatas, saugotų Lietuvos biologinę įvairovę ir atstovautų visos visuomenės ir ateities kartų, o ne vien siaurų ūkinių interesų, poreikiams.
Kreipimąsi parengė „Girių spiečiaus“ iniciatyvinė grupė:
dr. Mindaugas Lapelė, VšĮ „Sengirės fondo“ valdybos narys
Lina Paškevičiūtė, Aplinkosaugos koalicijos pirmininkė
Monika Peldavičiūtė, Asociacijos „Gyvo žalio“ vadovė
Mindaugas Potapovas, „Girių spiečiaus“ iniciatyvų telkėjas
dr. Jurgita Rotomskienė, Vokės bendruomenės atstovė
doc. dr. Ričardas Skorupskas, Lietuvos geografų draugijos atstovas
Kreipimąsi palaiko pasiūlymus Miškų įstatymui teikusios organizacijos:
Asociacija „Gyvo žalio“
Lietuvos fitoterapijos sąjunga
Lietuvos bitininkų profesionalų asociacija „Austėja“
Lietuvos geografų draugija
Prigimtinės kultūros institutas, VšĮ
Sengirės fondas, VšĮ
Šimonių girios bendruomenė