Dėl aplinkos ministro kandidatūros ir naujosios Vyriausybės tikslų miškų politikoje

2026 06 25

Aplinkos ministro pasirinkimas ir naujosios Vyriausybės miškų politika lems, ar Lietuvos miškai bus saugomi kaip visuomenės gamtinė, socialinė ir kultūrinė vertybė, ar pirmiausia vertinami kaip medienos žaliavos šaltinis. Šis viešas kreipimasis dėl aplinkos ministro ir naujosios Vyriausybės tikslų miškų politikoje adresuojamas Respublikos Prezidentui, būsimajam Ministrui Pirmininkui ir valdančiosios koalicijos lyderiams. Raginame užtikrinti, kad Aplinkos ministerijai vadovautų nuo siaurų miškų eksploatavimo ir medienos pramonės interesų nepriklausomas asmuo, o Vyriausybės programoje būtų įtvirtinti aiškūs miškų apsaugos įsipareigojimai.

Pasikeitus valdančiajai koalicijai ir sprendžiant, kas vadovaus Aplinkos ministerijai, viešojoje erdvėje pasigirsta vis daugiau nerimą keliančių signalų. Svarstomos kandidatūros, tiesiogiai susijusios su intensyviu miškų naudojimu ir medienos pramonės interesais. Ypatingą susirūpinimą kelia vieši socialdemokratų pareiškimai, esą jie privalo imtis atsakomybės, kad Aplinkos ministerija „nepatektų į rankas, kur rūpi tik žalioji politika“.

Tai skatina klausti: ar ministerija, kurios pagrindinė misija yra saugoti gamtą ir ginti viešąjį interesą, dabar bus saugoma nuo „pernelyg žalios“ politikos? Ar ministerija formuos tokią politikos kryptį, kai labiausiai rūpinamasi miškais kaip medienos žaliava, jų kirtimo plotais ir medienos tiekimo grandinėmis?

Lietuvos gyventojų lūkestis dėl miškų apsaugos yra visiškai aiškus. Aplinkosaugos koalicijos užsakymu atliktos „Vilmorus“ apklausos duomenimis, beveik 80 proc. visuomenės miškų kirtimus laiko rimta problema, o 75 proc. pasisako už griežtesnę gamtos apsaugą valstybiniuose miškuose.

Šią poziciją patvirtina ir aktyvus visuomenės įsitraukimas. 2025 m. „Girių spiečiaus“ raginimą tesėti politinius pažadus palaikė beveik 20 tūkstančių piliečių ir per 200 organizacijų, bendruomenių bei iniciatyvų. Visai neseniai, 2026 m. kovą, kreipimąsi dėl institucijų vienpusiškumo formuojant miškų politiką pasirašė 33 įvairių sričių mokslininkai bei ekspertai ir 30 visuomeninių organizacijų. Tai yra tvirtas bendruomenių, mokslininkų bei ekspertų, kultūros sektoriaus žmonių ir plačiosios visuomenės mandatas keisti Lietuvos miškų politiką.

Nepaisant to, gamtosaugos, mokslo, bendruomenių ir prigimtinės kultūros atstovų balsas vis dar lieka neišgirstas. Nors neabejingi piliečiai aktyviai protestuoja prieš kirtimus, kreipiasi į institucijas ir teikia konkrečius siūlymus, sprendimų priėmimo sistema ir toliau prioritetą teikia miškų eksploatavimu suinteresuotoms grupėms. Nacionalinis miškų susitarimas turėjo tapti išeitimi iš šio konflikto, tačiau net ir jame pasiekti kompromisai bei aiškūs visuomenės lūkesčiai taip ir nevirto realiais valstybės politikos pokyčiais.

Atkreipiame dėmesį, kad keičiantis Vyriausybėms miškų politikos ambicijos ne stiprėja, o silpsta. Jei XIX Vyriausybės programoje dar buvo kalbama apie kirtimų ribojimą saugomose teritorijose ir didesnę apsaugą, tai vėliau šią kryptį pakeitė produktyvumo didinimo bei pramonės plėtros logika. Dabar kyla reali grėsmė žengti dar vieną žingsnį atgal – pačią Aplinkos ministeriją patikėti siauriems eksploataciniams interesams.

Todėl raginame Prezidentą, būsimąjį Ministrą Pirmininką ir valdančiąją koaliciją:

• Pirma, aplinkos ministru neskirti asmens, susijusio su miškų kirtimo, medienos pramonės ar kitais siaurais eksploataciniais interesais.
• Antra, naujosios Vyriausybės programoje sugrąžinti aiškius miškų apsaugos įsipareigojimus: riboti plynuosius ir savo poveikiu jiems artimus kirtimus saugomose teritorijose, peržiūrėti miškų grupes ir bent pusę Lietuvos miškų tvarkyti vadovaujantis gamtiškosios miškininkystės principais.
• Trečia, įgyvendinti Nacionalinio miškų susitarimo procese pasiektus sprendimus ir pripažinti bendruomenes visaverčiais miškų politikos dalyviais, o ne kliūtimi sprendimams.
• Ketvirta, galutinai atsisakyti ketinimų Valstybinių miškų urėdiją ir valstybinių miškų valdymą perduoti Žemės ūkio ministerijai.
• Penkta, užtikrinti, kad miškų politika būtų grindžiama ne vien medienos prieaugio ir ekonominės grąžos rodikliais, bet visomis visapusiškomis ekologinėmis, socialinėmis, kultūrinėmis bei ekonominėmis funkcijomis.

Prieš rinkimus žadėjote atstovauti žmonėms, mažinti atskirtį ir stiprinti demokratinį dalyvavimą, todėl kviečiame nuosekliai laikytis šios krypties. Esame atviri dialogui ir laukiame kvietimo susitikti, kad galėtume gyvai aptarti visuomenės lūkesčius naujosios Vyriausybės programai, naujajai Aplinkos ministerijos vadovybei bei Lietuvos miškų ateičiai.

Pagarbiai,

„Girių spiečiaus“ iniciatyvinė grupė

dr. Mindaugas Lapelė, VšĮ „Sengirės fondo“ valdybos narys

Lina Paškevičiūtė, Aplinkosaugos koalicijos pirmininkė

Monika Peldavičiūtė, Asociacijos „Gyvo žalio“ vadovė

Mindaugas Potapovas, „Girių spiečiaus“ iniciatyvų telkėjas

dr. Jurgita Rotomskienė, Vokės bendruomenės atstovė

doc. dr. Ričardas Skorupskas, Lietuvos geografų draugijos atstovas